Infliacija mažina pinigų vertę: už tą pačią sumą laikui bėgant galima nusipirkti mažiau prekių ir paslaugų. Banko sąskaitoje laikomi pinigai nominaliai nesikeičia, tačiau jų realioji perkamoji galia gali sparčiai trauktis, jei indėlio palūkanos neviršija infliacijos. Todėl investuotojai ieško priemonių, galinčių padėti išsaugoti kapitalo vertę ilgalaikėje perspektyvoje.
ETF, arba biržoje prekiaujami fondai, suteikia galimybę vienu sandoriu investuoti į daugybę akcijų, obligacijų, žaliavų ar nekilnojamojo turto bendrovių. Vis dėlto nėra vieno universalaus fondo, kuris automatiškai garantuotų apsaugą nuo infliacijos. ETF apsauga nuo infliacijos priklauso nuo fondo turto klasės, investavimo horizonto, valiutos, mokesčių ir pasirinktos strategijos.
Kaip infliacija veikia investuotojo turtą
Infliacija matuojama bendro kainų lygio augimu per tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, jei metinė infliacija siekia 5 proc., o pinigai uždirba tik 2 proc. palūkanų, nominalusis likutis padidėja, tačiau realioji jo vertė sumažėja maždaug 3 proc., neįvertinus mokesčių.
Investuojant svarbu atskirti nominaliąją grąžą nuo realiosios grąžos. Nominalioji grąža rodo investicijos vertės pokytį eurais, o realioji atima infliacijos poveikį. Apytiksliai ją galima apskaičiuoti taip:
Realioji grąža ≈ nominalioji grąža − infliacija.
Jeigu ETF per metus pabrango 8 proc., o vartotojų kainos išaugo 6 proc., realusis investicijos prieaugis prieš mokesčius sudaro apie 2 proc. Tačiau rezultatas gali būti kitoks, jei fondas investuoja užsienio valiuta, naudoja išvestines finansines priemones arba patiria didesnius valdymo kaštus.
Infliacijos rizika skirtingoms turto klasėms
- Grynieji pinigai ir trumpalaikiai indėliai paprastai yra jautriausi infliacijai, kai palūkanos atsilieka nuo kainų augimo.
- Ilgalaikės fiksuoto pajamingumo obligacijos gali prarasti vertę, kai kyla palūkanų normos, nes naujai išleistos obligacijos tampa patrauklesnės.
- Akcijos ilgalaikėje perspektyvoje gali aplenkti infliaciją, tačiau trumpuoju laikotarpiu jų kainas veikia recesija, palūkanos ir investuotojų lūkesčiai.
- Žaliavos ir nekilnojamasis turtas kai kuriais laikotarpiais brangsta kartu su kainų lygiu, tačiau jų grąža nėra pastovi ir gali smarkiai svyruoti.
Akcijų ETF: ilgalaikė, bet ne garantuota apsauga
Akcijų ETF dažnai laikomi viena pagrindinių priemonių kovojant su ilgalaike infliacija. Įmonės, ypač turinčios stiprų prekės ženklą, kainodaros galią ir mažą skolą, gali kelti savo produktų kainas, didinti pajamas ir dalį išaugusių sąnaudų perkelti vartotojams. Jei pelnas ir dividendai ilgainiui auga greičiau nei kainos, akcijų vertė gali išlaikyti arba didinti realiąją perkamąją galią.
Kokie akcijų ETF gali būti atsparesni infliacijai
Platus pasaulio akcijų ETF diversifikuoja investicijas pagal šalis ir sektorius. Tai sumažina riziką, kad vienos ekonomikos ar pramonės problemos nulems visą portfelio rezultatą. Atsparumo gali suteikti ir ETF, orientuoti į bendroves, pasižyminčias aukšta pelno marža, mažu įsiskolinimu, stabiliais pinigų srautais ar reguliariai augančiais dividendais.
Vis dėlto akcijos nėra trumpalaikė infliacijos indeksavimo priemonė. Aukštos infliacijos laikotarpiu centriniai bankai dažnai kelia bazines palūkanų normas. Dėl to brangsta įmonių finansavimas, mažėja būsimų pelnų dabartinė vertė, o akcijų rinkos gali kristi. Todėl akcijų ETF labiausiai tinka investuotojui, kuris turi bent dešimties metų horizontą ir gali toleruoti reikšmingus kainų svyravimus.
Infliacijai indeksuotų obligacijų ETF principas
Infliacijai indeksuotų obligacijų fondai investuoja į skolos vertybinius popierius, kurių pagrindinė suma arba palūkanų mokėjimai susieti su vartotojų kainų indeksu. JAV rinkoje žinomos TIPS obligacijos, o euro zonoje veikia su infliacija susietų valstybės obligacijų segmentas. Tokios obligacijos siekia apsaugoti investuotojo realiąją grąžą, nes kylant indeksui koreguojama obligacijos vertė arba mokėjimai.
Tokie ETF gali būti naudingi kaip portfelio stabilizatorius, tačiau jų apsauga nėra absoliuti. Fondo rinkos kaina gali kristi dėl realiųjų palūkanų normų augimo, ilgesnės obligacijų trukmės ar mažo likvidumo. Be to, apsauga priklauso nuo to, pagal kokį infliacijos indeksą skaičiuojamas obligacijų koregavimas ir kokia valiuta išreikštas fondas.
Nominalios ir indeksuotos obligacijos
| Priemonė | Pagrindinė rizika | Galimas vaidmuo portfelyje |
|---|---|---|
| Nominalių obligacijų ETF | Palūkanų normų ir infliacijos augimas | Pajamoms ir portfelio stabilumui |
| Infliacijai indeksuotų obligacijų ETF | Realiosios palūkanos, trukmė ir rinkos kainos svyravimai | Perkamosios galios apsaugos komponentui |
| Trumpalaikių obligacijų ETF | Mažesnis pajamingumas ir reinvestavimo rizika | Likvidumui bei mažesniam kainos jautrumui |
Žaliavų ir aukso ETF: apsidraudimas ne kiekvienoje situacijoje
Žaliavų kainos dažnai kyla tada, kai didėja paklausa, trūksta pasiūlos arba brangsta energija. Naftos, pramoninių metalų, žemės ūkio produktų ir kitų žaliavų ETF gali suteikti portfeliui ekspoziciją į kainas, kurios tiesiogiai veikia infliacijos rodiklius.
Auksas dažnai vertinamas kaip ilgalaikė vertės išsaugojimo priemonė. Jo pasiūla auga lėčiau nei fiatinių pinigų kiekis, todėl neapibrėžtumo laikotarpiais auksas gali tapti paklausus. Tačiau aukso ETF paprastai negeneruoja palūkanų ar dividendų. Jo kaina gali mažėti, kai realiosios palūkanų normos kyla, o investuotojai renkasi pajamas teikiančias priemones.
Žaliavų fondų rezultatus taip pat lemia ateities sandorių kainų struktūra. Kai ateities sandoriai yra brangesni už neatidėliotinos rinkos kainą, vadinamoji contango situacija gali mažinti investuotojo grąžą net tuomet, kai pati žaliava pabrangsta. Todėl prieš perkant tokį ETF būtina įvertinti ne vien bazinės žaliavos kainą, bet ir fondo metodiką.
Nekilnojamojo turto ir infrastruktūros ETF
Nekilnojamojo turto bendrovės ir infrastruktūros įmonės dažnai turi su infliacija susijusių pajamų. Nuomos sutartyse gali būti numatytas periodinis nuomos kainų indeksavimas, o infrastruktūros projektų tarifai kartais susiejami su kainų indeksais. Dėl šios priežasties nekilnojamojo turto ETF gali papildyti portfelį, kuriam reikia realiojo turto ekspozicijos.
Tačiau šis segmentas jautrus palūkanų normoms. Brangstant finansavimui, mažėja nekilnojamojo turto bendrovių pelningumas ir jų vertinimai. Komercinio turto fondams papildomą riziką kelia nuotolinio darbo tendencijos, neužimtumas ir nuomininkų mokumo problemos. Todėl nekilnojamojo turto ETF neturėtų būti vertinamas kaip automatinė ar nerizikinga ETF apsauga nuo infliacijos.
Kaip sukurti infliacijai atsparesnį ETF portfelį
Praktiškiausias sprendimas dažniausiai nėra vienas specializuotas fondas, o tarpusavyje derinamos turto klasės. Investuotojas gali pasirinkti bazinį pasaulio akcijų ETF, dalį portfelio skirti infliacijai indeksuotoms obligacijoms, o mažesnę dalį – auksui, žaliavoms ar nekilnojamajam turtui. Konkretus santykis priklauso nuo amžiaus, pajamų stabilumo, tikslo ir toleruojamų nuostolių.
Praktinis subalansuoto portfelio pavyzdys
Įsivaizduokime investuotoją, kuris kaupia lėšas 15 metų laikotarpiui ir gali priimti vidutinę riziką. Vienas galimas, bet ne universalus modelis būtų 60 proc. plataus pasaulio akcijų ETF, 25 proc. obligacijų ETF, iš kurių dalis indeksuota pagal infliaciją, 10 proc. aukso ar žaliavų ETF ir 5 proc. trumpalaikių pinigų rinkos priemonių.
Toks portfelis nėra apsaugotas nuo nuostolių. Akcijų dalis gali kristi recesijos metu, obligacijų fondai gali prarasti vertę dėl palūkanų normų, o žaliavos gali ilgai stagnuoti. Jo pranašumas – skirtingos turto klasės reaguoja nevienodai, todėl vieno segmento silpnumą gali iš dalies kompensuoti kito segmento rezultatas.
Renkantis investavimo sprendimai infliacijos laikotarpiu, verta tikrinti fondo valdymo mokestį, sekamą indeksą, replikavimo būdą, fondo dydį, likvidumą, valiutos riziką ir dividendų apmokestinimą. Mažesnis metinis mokestis ilgainiui turi reikšmingą poveikį sudėtinių palūkanų rezultatui.
Portfelio perbalansavimas
Perbalansavimas reiškia periodinį investicijų dalių grąžinimą prie pasirinkto tikslo. Pavyzdžiui, jei akcijos smarkiai pabrango ir jų dalis padidėjo nuo 60 iki 70 proc., investuotojas gali dalį pelno nukreipti į obligacijas ar kitą mažiau svyruojantį segmentą. Dažnai pakanka peržiūros kartą ar du per metus, kad sprendimai nebūtų paremti trumpalaikėmis emocijomis.
Dažniausios klaidos ieškant apsaugos nuo infliacijos
- Koncentracija vienoje priemonėje. Vien tik auksas, žaliavos ar vienas akcijų sektorius gali sukelti didelę portfelio svyravimo riziką.
- Infliacijos ir nominalios grąžos supainiojimas. 5 proc. prieaugis negarantuoja realaus pelno, jei kainos išaugo daugiau.
- Valiutos rizikos ignoravimas. Užsienio valiuta denominuotas ETF gali brangti dėl valiutos kurso, o vėliau šis efektas gali išnykti.
- Trumpalaikis vertinimas. Apsidraudimo strategijos gali neveikti vienerius ar dvejus metus, nors ilgainiui jų paskirtis išlieka pagrįsta.
- Mokesčių ir sąnaudų nuvertinimas. Valdymo mokestis, pirkimo ir pardavimo kainų skirtumas bei mokesčiai mažina galutinę realiąją grąžą.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar ETF garantuoja apsaugą nuo infliacijos?
Ne. ETF gali sumažinti infliacijos poveikį, tačiau negarantuoja nei pelno, nei kapitalo išsaugojimo. Rezultatą lemia turto klasė, investavimo laikotarpis, fondo sąnaudos ir rinkos sąlygos.
Kuris ETF geriausiai saugo nuo infliacijos?
Universalaus pasirinkimo nėra. Ilgu laikotarpiu dažnai naudojami platūs akcijų ETF, o trumpesniam laikotarpiui portfelį gali papildyti infliacijai indeksuotų obligacijų, trumpalaikių obligacijų, aukso ar žaliavų fondai.
Ar aukso ETF yra patikima infliacijos apsauga?
Auksas gali padėti diversifikuoti portfelį ir apsaugoti nuo kai kurių makroekonominių sukrėtimų, tačiau jis nemoka palūkanų ar dividendų, todėl jo kaina gali ilgai neaugti arba kristi.
Kiek portfelio reikėtų skirti infliacijai atsparioms priemonėms?
Tiksli dalis priklauso nuo finansinio tikslo, laikotarpio ir rizikos tolerancijos. Sprendimą verta priimti įvertinus visą turtą, būsimus įsipareigojimus ir tai, kiek laikino portfelio kritimo investuotojas gali toleruoti.
ETF apsauga nuo infliacijos veiksmingiausia tada, kai ji grindžiama diversifikacija, ilgu investavimo horizontu ir drausmingu periodiniu portfelio perbalansavimu. Svarbiausia vertinti ne vien fondo pavadinimą, o jo turinį, sąnaudas, rizikas ir vaidmenį bendroje investavimo strategijoje.